peiškėti

péiškėti, -ėja, -ėjo intr. 1. traškėti, poškėti: Kad speigas yra, tad tvoros péiškė[ja], t. y. sproginė[ja] J. Kanapiai, kad katile spirgai, péiškė[ja] J. 2. prk. piktai, garsiai kalbėti, šaukti: Boba péiškė[ja], t. y. pyksta, šauka dideliai J.